plikė

plìkė sf. (2) 1. CII221, R178, K, Užv, Gdr, Dkš nuplikusi kūno vieta (ppr. galva): Plikė, nuplikimas, nušutimas SD139. Sergant šiltinėmis, nuslinko jam plaukai, todėl turėjo nemažą plikę rš. Atsisėdo prieš jį senis teip, kad jo plìkė prieš saulę blizgėjo BM145. Ir tavo jau plìkė šviečia Dbk. Duok jam per plìkę Alk. Lizdinės plikės dažnai susijusios su skydliaukės veiklos sutrikimu rš. ^ Nuo plikės sviesto nevalgysi LTR(Dkk). 2. MŽ, K tuščia, neapaugusi vieta: Medžius iškerta girioje, tai plikė lieka toje vietoje V.Krėv. Senuose čėsuose tą plikę vadino senbirže, o dabar sako persėja LTR(Lš). Mūs žirniai šiuosmet ant vienų plìkių Mrs. Visas laukas ant plìkių Vlk. Iššuto rugiai, ir pasiliko plìkės pavagėse Igl. Plìkėj arkliai ganosi Bd. 3. niekuo neapklota, neuždengta vieta: Plìkių (vietų be sniego) daug yra, jau ir važiuot nelengva Ds. Buvo čia ties skobnimis daugiau prikaišioti, negu ties durimis, o dabar ten sukišai visas šakas, o čia plikė V.Krėv. Ir vėl pasivaideno skerdžiui, kad net danguje plikė atsirado [liepą nukirtus] V.Krėv. | O žmogus, tiek jaunas, tiek senas, garsus ar ne, numirsi, jokios plikės nepaliksi: tavo vietą kitas užims V.Krėv. 4. Kal žr. plikputrė.